Mano istorija vestuvių pasaulyje prasidėjo gerokai anksčiau nei fotografija.
Daugiau nei dešimtmetis kūrybos. Vestuvinės suknelės, autoriniai papuošalai, mados kolekcijos, scena, žurnalų viršeliai – ir daugybė moterų, kurių istorijų dalimi man teko būti.
Autorinė kūryba ir įvaizdis · Fotografija: gl-foto.com
Prieš pradėdama fotografuoti vestuves, ilgus metus pati kūriau tai, ką šiandien matau pro objektyvą. Siuvau vestuvines sukneles, kūriau papuošalus ir plaukų aksesuarus, dirbau su nuotakomis, stilizavau fotosesijas ir ruošiau kolekcijas viešiems pristatymams. Vestuvių pasaulį pažinau ne iš šalies – iš kasdienio darbo, pokalbių, abejonių, bandymų ir mažų, rankomis išbaigtų detalių.
Mano kūrybinis ženklas „Lelialankis“ ilgainiui subūrė apie 68 tūkstančius sekėjų. Tačiau už kiekvieno skaičiaus buvo tikri žmonės: moterys, kurios patikėdavo man savo ypatingų dienų įvaizdį, sugrįždavo, dalindavosi nuotraukomis ir palikdavo nuoširdžius atsiliepimus.
Nuo pirmojo sumanymo iki suknelės, kurią moteris vilki savo dieną.
Kurdama vestuvines sukneles išmokau matyti gerokai daugiau nei gražų siluetą. Žinau, ką reiškia ieškoti tinkamo nėrinio, derinti audinių faktūras, iš naujo siūti nepasiteisinusią detalę ir valandų valandas ieškoti linijos, kurioje moteris jaustųsi savimi. Kiekviena suknelė prasidėdavo nuo pokalbio, o baigdavosi tik tuomet, kai jos savininkė pažvelgdavo į veidrodį ir nusišypsodavo.
Tie metai man išmokė, kad nuotakos įvaizdis nėra vien fotografijai sukurtas grožis. Jis turi savo istoriją, savo judesį, patogumą ir labai asmenišką prasmę. Fotografuodama šiandien visa tai pastebiu.
Detalė man niekada nebuvo tik detalė.
„Lelialankis“ gimė iš meilės rankų darbui ir galimybės sukurti tai, ko parduotuvėje tiesiog nėra. Plaukų papuošalai, gėlių kompozicijos, auskarai, kaklo aksesuarai, karoliukų ir tekstilės darbai – nuo santūrios detalės nuotakai iki įspūdingo galvos papuošalo mados įvaizdžiui.
Dažnai vienam kūriniui prireikdavo ne vieno vakaro. Formuodavau žiedlapius, perrinkdavau atspalvius, išbandydavau kompoziciją prie skirtingų šukuosenų. Man rūpėjo ne pats papuošalas atskirai, o tai, ką jis suteikia jį dėvinčiai moteriai.
Kai rankų darbas tapdavo mados istorija.
Mano darbai gyveno ir profesionaliose fotosesijose. Kūriau įvaizdžius, bendradarbiavau su fotografais, visažistais, plaukų stilistais ir dekoratoriais. Kartais fotosesija prasidėdavo nuo vieno aksesuarų kolekcijos sumanymo, o galiausiai išaugdavo į bendrą vizualinę istoriją – su savo spalvomis, charakteriu ir nuotaika.
Ten mokiausi, kaip drabužis ir papuošalas keičiasi prieš kamerą: kaip šviesa išryškina faktūrą, ką nuotraukai suteikia judesys, kaip svarbu išlaikyti ne tik gražų kadrą, bet ir vientisą stilistiką. Ši patirtis į fotografiją atėjo kartu su manimi.
Nuo mados podiumų iki scenos ir išskirtinių progų.
Kūryba pamažu peržengė vestuvių ribas. Ruošiau autorines kolekcijas, proginius ir sceninius drabužius, įvaizdžius šukuosenų pasirodymams, bendradarbiavau kūrybiniuose projektuose. Ant scenos audinys, proporcijos ir detalės turi kalbėti net iš tolo – čia galėjau leisti sau daugiau drąsos.
Tarp ypatingesnių darbų – išraiškingi galvos papuošalai, įkvėpti „Royal Ascot“ aprangos tradicijų. Mano kūrybos archyve išliko ir sceninių pasirodymų nuotraukų: moterys dėvėjo mano kurtas sukneles, o viena klientė savo atsiliepimu pasidalijo kadrais iš pasirodymo su žinoma dainininke. Tai ne reklaminės frazės, o tikri mano darbų kelio epizodai.
Kai rankomis sukurti darbai pasiekė žurnalų puslapius.
Vienas įsimintiniausių mano kūrybos etapų – publikacijos spaudoje. 2014 metais žurnalo „Stilius“ viršelyje Patricija Belousova pasirodė su mano kurtu kaklo papuošalu. Žurnalo „Būrėjos magija“ viršelyje ir publikacijoje apie plaukų aksesuarus taip pat buvo pristatyta mano kūryba.
Spauda domėjosi ne vien pačiais papuošalais. Straipsnyje „Ir smulkios detalės virsta verslu“ pasakota apie mano kelią nuo rankdarbių kūrimo iki savarankiško verslo. Tose publikacijose matau daug daugiau nei savo darbų nuotraukas – tai metų darbo, išmoktų dalykų ir ryžto kurti savo kelią liudijimai.
Parodos, kurioms ruošdavausi iki paskutinės smulkmenos.
Vestuvių parodose pristatydavau autorines aksesuarų kolekcijas ir pati kurdavau jų ekspozicijas. Man svarbu buvo ne tik tai, kas padėta ant stalo, bet ir kaip moteris prie jo prieina, ką pamato pirmiausia, kaip dera spalvos, šviesa, pakuotės ir kiekviena dekoravimo detalė.
Gražiai parodai pasiruošti prireikdavo savaičių. Už elegantiško stendo slypėdavo ilgi darbo vakarai, kartais ir visai bemiegės naktys. O po jų ateidavo gyvi susitikimai, klausimai, pasimatavimai ir tas smagus momentas, kai moteris rasdavo savo papuošalą.
Tūkstantis moterų ir istorijų, kurios liko su manimi.
„Lelialankis“ ilgainiui tapo daugiau nei aksesuarų ženklu. Aplink jį susibūrė apie 68 tūkstančius sekėjų, o per mano kūrybinės veiklos metus ją patyrė daugiau nei tūkstantis moterų. Vienos ieškojo ypatingos detalės savo vestuvėms, kitos – papuošalo šventei, trečios norėjo pačios išmokti kurti.
Vedžiau kūrybinius užsiėmimus, dalinausi technikomis ir džiaugiausi matydama, kaip moterys savo rankomis sukuria ką nors gražaus. Ilgainiui supratau, kad kūrybos vertė slypi ne tik galutiniame daikte. Ji slypi pasitikėjime, pažintyse ir džiaugsme, kurį žmogus išsineša.
Už gražių fotografijų – metai gyvenimo ir bemiegių kūrybos naktų.
Už kiekvienos suknelės, papuošalo, kolekcijos ir publikacijos slypi gerokai daugiau, nei galima pamatyti fotografijose. Daugybė metų darbo. Bemiegės kūrybos naktys. Bandymų, kuriuos teko pradėti iš naujo. Tūkstančiai mažų sprendimų ir rankomis sukurtų detalių.
Buvo akimirkų, kai svarbiausia atrodė spėti užbaigti darbą. O paskui ateidavo moteris, pasimatuodavo jai kurtą suknelę ar papuošalą, nusišypsodavo – ir visas tas darbas įgaudavo prasmę. Gražiausias mano kūrybinio kelio palikimas yra ne daiktai, o daugybė laimingų moterų, kurių ypatingų akimirkų dalimi galėjau būti.
Šiandien mano rankose – fotoaparatas. Nebekuriu vestuvinių suknelių kasdien, tačiau žinau, kiek darbo ir jausmų slypi už nuotakos pasirinkto įvaizdžio. Matau audinio judesį, proporcijas, mažas rankų darbo detales. Bet visų pirma matau žmogų ir jo istoriją.
Fotografija man netapo nauja pradžia nuo nulio. Tai natūralus viso mano ankstesnio gyvenimo kūryboje tęsinys. Pasikeitė kūrybos forma, bet ne tai, dėl ko kuriu.
Matiné Photography – vieta, kur susitinka ilgametė vestuvinės mados patirtis, dėmesys detalėms ir tikros žmonių istorijos.